Buvo vienas toks, aukštesnis ir už dangų
Su rankomis kaip irklais meldėsi dienos pradžios
Kai nusišypsodavo, nušviesdavo man langus
O rankomis kaip irklais pradėdavo kitoms mojuot

Buvo kitas toks, pigiai pardavęs žemę
Surišo sau dantis į ryšulį, išėjo jos kitur ieškot
Kai nusišypsodavo, išgąsdindavo anglus
O žodžiai su dantim tam ryšuly naktim neleisdavo miegot

Aš kantrumu
Bandžiau pasiekt tų vyrų vidų
Uždegt šviesos jiems
Parvest namo juos
O jie ratu
Vis gėrė ir gėrė pigų vyną
Mums moterims ne laikas, sakė
Tu moteris – tu ne laiku

Buvo dar keli, papasakoti noriu
Nešiodavo vien skrybėles, gyvendavo su katėmis
Kai nusišypsodavo, vaidindavo romantikus
O iš kačių kas vakarą iškimšdavo po naują Mis

Aš kantrumu
Bandžiau pasiekt tų vyrų vidų
Uždegt šviesos jiems
Parvest namo juos
O jie ratu
Vis gėrė ir gėrė pigų vyną
Mums moterims ne laikas, sakė
Tu moteris – tu ne laiku
Ar tarp jų buvo, ar tarp jų buvo
Nors vienas brangus?
Ar tiktai gėrė vyną ratu ir kartojo
Kaip viskas jiems ne laiku?

Buvo pagaliau vienintelis, kur mirė
Dejuodamas dainas po langu man, kol aš jo nemačiau
Kai nusišypsodavo, širdy jam vėrės skylės
O akys vandenų žalumo degė vis aštriau

Kol kantrumu
Bandžiau pasiekt tų vyrų vidų
Uždegt šviesos jiems
Parvest namo juos
Tol jis ratu
Pats vienas gėrė pigų vyną
Man moterys jau laikas, sakė
O moterys vis ne laiku