Žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
Tai tik amžinai neatsiejami broliai
Mano namai begaliniai laukai
Visada šalia nepasiekiami toliai

Jūros dugne sudaužytam laive
Miega niekam jau nepriklausantys grobiai
Mano turtai ten kur paukščių takai
Niekam niekada nepasiekiami lobiai

Kai tik sutems atsinešiu vandens
Paskandinsiu jame savo jauną veidą
Ir kai po nakties saulė vėl patekės
Prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido

Šiandien yra paskutinė diena
Gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
Mano sode begalybė žiedų
Medžiai visada taip atrodo prieš mirtį