Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Net rankom susikabint

Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Uu - uuuu

Aš jau įpratau būt vienas
Prireikė metų ne vienų, žydinčią kerpę auginu
Neseniai lipau kajutės sienom
O dabar daug mažiau savęs bijau
Ir kambario tamsių kampų

Bet per langus lenda, saulė švinta
Praleidau naktį ant grindų
Mano alkis šneka dvidešimt kalbų

Jei rytojus gali dar palaukt
Duok man vieną valandą bent dar
Ir apsaugok galvą nuo minčių svetimų

Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Net rankom susikabint
Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Uu - uuuu

Neveltui jie mane vadina pirštu, aš nykštys
Prie lūpų prisiglaudęs smilių, nieko nesakyk
Draugus geriausius šimtą kart nuvyliau, jie negrįš
Taip graužiuos, kad baigiu save praryt

Žinau, kad izoliuotis nepavyks
Turbūt reiks susitikti vidury
Gobtuvų pilna spinta, oda ant saulės spindi
Jei nieko nesirinksi, bijosi dėti žingsnį

Oi kokie mes uždari, kai reik pagalbos paprašyti
Ne orumas o puikybė
Savo kailiu tai patirt, savo noru uždaryti
Lenda žiurkės pro skyles, bando tau parodyt išeitį iš čia

Šitą tekstą siūnu audžiu tris metus
Kai pradžioj pasimatuot bandžiau, jis buvo netvarus
Gal dabar taip ir atrodo, bet kostiumą šį baigiu
Bet kai saulė šildo odą, aš pamėgsiu būti nuogas

Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Net rankom susikabint
Nes aš tik vienišas žmogus
Pats su savim
Nereikia nieko iš kitų
Uu - uuuu